Juozapo sūnus, Lenkijos kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761-1839) pirmasis susidomėjo Lietuvos pajūriu. Jis 1824 m. liepos 13 d. nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais. Jo sūnus Jonas Tiškevičius (1801-1862) Biržuose įsteigė lietuvišką mokyklą, pastatė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.
Iš Juozapo dukterų būtina paminėti Mariją Tiškevičiūtę (1871-1941). Ji garbino žirgų sportą, mėgo literatūrą, pati bandė rašyti. 1896 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu „Tėvynės sarge“ paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Kretingos vienuolyno kunigas K. Kazlauskas. Spaudos draudimo metais grafaitė gabeno uždraustą literatūrą - pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai ir žandarai jos karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir parveždavo į Kretingą arba Palangą.
1898 m. brolio dvare Kretingoje, prie ligoninėje veikusios prieglaudos ji atidarė pirmajį lietuvišką vaikų darželį.
Aleksandras Tiškevičius puikiai suprato lietuvių tautos siekius. 1897 m. Kauno gubernatoriui S. Suchodolskiui adresuotame laiške jis pasisakė už tai, kad būtų grąžinta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, įrodinėjo lietuvių atžvilgiu vykdomos rusų politikos absurdiškumą. Jis nedraudė savo vežikui kartu su grafu karietoje iš Klaipėdos į Kretingą vežti uždraustos lietuviškos spaudos siuntinius. Prie dvaro veikė nelegali mokykla, kurioje tarnautojų ir miestelėnų vaikai buvo mokomi rašto, lenkų, rusų ir lietuvių kalbų, ruošiami prie pirmosios komunijos. Joje mokėsi ir grafo vaikai. Pats Aleksandras šnekėjo žemaitiškai ir siekė, kad šią kalbą išmoktų ir jo vaikai. Grafas buvo tarp tų šviesuolių, kurie apskrities centre Telšiuose 1909 m. įkūrė gimnaziją.
1919 m. grafas buvo išrinktas I-uoju Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku, aktyviai dalyvavo kuriant savivaldą, 1924 m. parašė ir išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodinėja savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime.
Trečiasis sūnus Kazimieras Tiškevičius (1896-1941) baigė kavalerijos karo mokyklą, I-ojo pasaulinio karo metais kariavo su vokiečiais. 1918 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, vadovavo I-ojo husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui, dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.
Ten įstojo į Lietuvių aktyvistų frontą - pogrindinę organizaciją, kuri ruošėsi pasipriešinti okupantams. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Veždamas trofėjine rusiška mašina sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, prie Skuodo vokiečių buvo apšaudytas ir nukautas. Iš pradžių buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse, o frontui nuslinkus į rytus - perkeltas į Tiškevičių šeimos koplyčią Kretingos kapinėse.
Palanga priklausė Kuršo gubernijai, keletas lietuvių veikėjų nutarė pabandyti išgauti iš mūsų valdžios įstaigų leidimą statyti viešą spektaklį lietuvių kalba Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis bendravo su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, grafu Aleksandru Tiškevičiumi, kurie palaikė ryšius su vietos valdžia ir rėmė lietuviškos spaudos leidimą bei platinimą. Turėjusi geras pažintis su Palangos grafais Tiškevičiais, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ieškojo vietos vaidinimui. Tuomet Palangoje nebuvo salės, specialiai pritaikytos vaidinimams, nebebuvo ir vasaros teatro Kurhauzo parke, bet prie uosto tilto buvo stoginė (sandėlys), kurią jau anksčiau buvo bandyta pritaikyti scenai. Poniai G. Petkevičaitei paprašius, sandėlio savininkas grafas Feilksas Tiškevičius sutiko išnuomuoti jį be mokesčio.
![[personal profile]](https://www.dreamwidth.org/img/silk/identity/user.png)
timeasmymeasure
no subject
Date: 2014-01-26 01:43 am (UTC)Juozapo sūnus, Lenkijos kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761-1839) pirmasis susidomėjo Lietuvos pajūriu. Jis 1824 m. liepos 13 d. nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais. Jo sūnus Jonas Tiškevičius (1801-1862) Biržuose įsteigė lietuvišką mokyklą, pastatė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.
Iš Juozapo dukterų būtina paminėti Mariją Tiškevičiūtę (1871-1941). Ji garbino žirgų sportą, mėgo literatūrą, pati bandė rašyti. 1896 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu „Tėvynės sarge“ paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Kretingos vienuolyno kunigas K. Kazlauskas. Spaudos draudimo metais grafaitė gabeno uždraustą literatūrą - pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai ir žandarai jos karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir parveždavo į Kretingą arba Palangą.
1898 m. brolio dvare Kretingoje, prie ligoninėje veikusios prieglaudos ji atidarė pirmajį lietuvišką vaikų darželį.
Aleksandras Tiškevičius puikiai suprato lietuvių tautos siekius. 1897 m. Kauno gubernatoriui S. Suchodolskiui adresuotame laiške jis pasisakė už tai, kad būtų grąžinta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, įrodinėjo lietuvių atžvilgiu vykdomos rusų politikos absurdiškumą. Jis nedraudė savo vežikui kartu su grafu karietoje iš Klaipėdos į Kretingą vežti uždraustos lietuviškos spaudos siuntinius. Prie dvaro veikė nelegali mokykla, kurioje tarnautojų ir miestelėnų vaikai buvo mokomi rašto, lenkų, rusų ir lietuvių kalbų, ruošiami prie pirmosios komunijos. Joje mokėsi ir grafo vaikai. Pats Aleksandras šnekėjo žemaitiškai ir siekė, kad šią kalbą išmoktų ir jo vaikai. Grafas buvo tarp tų šviesuolių, kurie apskrities centre Telšiuose 1909 m. įkūrė gimnaziją.
1919 m. grafas buvo išrinktas I-uoju Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku, aktyviai dalyvavo kuriant savivaldą, 1924 m. parašė ir išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodinėja savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime.
Trečiasis sūnus Kazimieras Tiškevičius (1896-1941) baigė kavalerijos karo mokyklą, I-ojo pasaulinio karo metais kariavo su vokiečiais. 1918 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, vadovavo I-ojo husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui, dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.
Ten įstojo į Lietuvių aktyvistų frontą - pogrindinę organizaciją, kuri ruošėsi pasipriešinti okupantams. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Veždamas trofėjine rusiška mašina sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, prie Skuodo vokiečių buvo apšaudytas ir nukautas. Iš pradžių buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse, o frontui nuslinkus į rytus - perkeltas į Tiškevičių šeimos koplyčią Kretingos kapinėse.
Palanga priklausė Kuršo gubernijai, keletas lietuvių veikėjų nutarė pabandyti išgauti iš mūsų valdžios įstaigų leidimą statyti viešą spektaklį lietuvių kalba Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis bendravo su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, grafu Aleksandru Tiškevičiumi, kurie palaikė ryšius su vietos valdžia ir rėmė lietuviškos spaudos leidimą bei platinimą. Turėjusi geras pažintis su Palangos grafais Tiškevičiais, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ieškojo vietos vaidinimui. Tuomet Palangoje nebuvo salės, specialiai pritaikytos vaidinimams, nebebuvo ir vasaros teatro Kurhauzo parke, bet prie uosto tilto buvo stoginė (sandėlys), kurią jau anksčiau buvo bandyta pritaikyti scenai. Poniai G. Petkevičaitei paprašius, sandėlio savininkas grafas Feilksas Tiškevičius sutiko išnuomuoti jį be mokesčio.