http://www.pgm.lt/gintaro_muziejus/tiskev_interviu.htm (http://www.pgm.lt/gintaro_muziejus/tiskev_interviu.htm) - Pradėjote pokalbį dar gana gražia žemaitiška šneka. Nuo to laiko, kai Jūs gyvenote Žemaitijoje, praėjo tiek metų, o šios kalbos, nors ja tėvų namuose ir nekalbėjote, neužmiršote...
- Išaugau Palangoje. Mano draugai buvo žemaičiai, tad su jais nuo mažens bendravau ir jų gimtąja kalba šnekėjau. Na, o tai, kas vaikystėje išmokta, taip greit neužsimiršta, nors jau prieš pat karą, išvykus į Kauną, retai kada prisieidavo kalbėti žemaitiškai. Ten naujieji mano bičiuliai daugiausia buvo aukštaičiai, tad su jais bendraudavome bendrine lietuvių kalba - būdavo lyg tai ir nepatogu žemaitiškai su aukštaičiu kalbėti. Žemaičių kalbos niekada neniekinau, nors dar tarpukario metais tekdavo sutikti žemaičių, kurie gėdydavosi savo gimtosios motinos kalbos... Jie manydavo, kad, kalbėdami žemaitiškai, nieko gyvenime nepasieks, nes, aukštaičiai juos laikys žemesnės kilmės žmonėmis. Man toks požiūris visai nepatiko. Dabar, atvažiavęs į Lietuvą, Žemaitiją, matau, kad vis dėlto didžioji dalis žemaičių išliko žemaičiais iki pat šiol. Tas mane labai džiugina. Na, o gyvendamas Lenkijoje, Varšuvoje, net ir lietuviškai beveik neturėjau su kuo kalbėti. Pradžioje, per karą, Lenkijoje buvo vokiečių okupacija, o po karo - pusiau rusų okupacija. Valdžia, nors ir buvo lenkiška, bet priklausė nuo rusų - įstatymai ėjo iš Maskvos. Aš žinojau, kas vyko Lietuvoje prie sovietinės valdžios 1940 metais ir po karo. Tad, Lenkijoje susiklosčius minėtoms politinėms sąlygoms, aš priėjau išvados, kad nereikia niekam aiškinti, kokia mano kilmė, kad mano jaunystė praėjo Lietuvoje. Tuo laiku niekas nebuvo tikras, kad neįvyks koks nors nesusipratimas ir Lenkija neatsidurs dar didesnėje rusų valdžioje. Tada man, grafų Tiškevičių sūnui, ko gero, būtų reikėję atsirasti Sibire...
- Kaip Jūs atsidūrėte Lenkijoje?
- 1940 metais, prieš įvedant sovietinę valdžią Lietuvoje, kartą aš su motociklu stovėjau pasienyje. Vokiečiai, pamatę mane, įtarė kažką negero ir suėmė. Kai patekau į jų kalėjimą, kišenėje nė cento neturėjau, nė muilo gabalo nebuvau pasiėmęs. Tad, kai į Lietuvą atėjo rusai, aš sėdėjau vokiečių kalėjime Tilžėje. Tuo laiku man tai buvo tikras išsigelbėjimas - rusai manęs Lietuvoje nerado ir į Sibirą neišvežė. Beje, jie netikėjo, kad aš galiu būti vokiečių kalėjime - manė, kad aš esu pabęgęs. Kai vokiečiai, pripažinę jog esu nekaltas, paleido iš kalėjimo, man jie leido apsigyventi Lenkijoje, taip jų tada vadinamoje generalinėje gubernijoje. Tada aš grįžau į pasienį, prie Bajorų, pas vieną ūkininką, kur vėliau atvyko ir mano pirmoji žmona su septynių mėnesių vaiku. Eitavičius suorganizavo žmonos pabėgimą per žalią sieną į vokiečių pusę. Tada visi trys nuvažiavome į Varšuvą. Ten gyveno žmonos šeima, tad ir mes ten pasilikome. Po to man grįžti į Lietuvą iki pat Nepriklausomybės atkūrimo jau buvo nebeįmanoma - ten manęs laukė tik represijos, trėmimas.
![[personal profile]](https://www.dreamwidth.org/img/silk/identity/user.png)
timeasmymeasure
no subject
Date: 2014-01-26 01:38 am (UTC)- Pradėjote pokalbį dar gana gražia žemaitiška šneka. Nuo to laiko, kai Jūs gyvenote Žemaitijoje, praėjo tiek metų, o šios kalbos, nors ja tėvų namuose ir nekalbėjote, neužmiršote...
- Išaugau Palangoje. Mano draugai buvo žemaičiai, tad su jais nuo mažens bendravau ir jų gimtąja kalba šnekėjau. Na, o tai, kas vaikystėje išmokta, taip greit neužsimiršta, nors jau prieš pat karą, išvykus į Kauną, retai kada prisieidavo kalbėti žemaitiškai. Ten naujieji mano bičiuliai daugiausia buvo aukštaičiai, tad su jais bendraudavome bendrine lietuvių kalba - būdavo lyg tai ir nepatogu žemaitiškai su aukštaičiu kalbėti. Žemaičių kalbos niekada neniekinau, nors dar tarpukario metais tekdavo sutikti žemaičių, kurie gėdydavosi savo gimtosios motinos kalbos... Jie manydavo, kad, kalbėdami žemaitiškai, nieko gyvenime nepasieks, nes, aukštaičiai juos laikys žemesnės kilmės žmonėmis. Man toks požiūris visai nepatiko. Dabar, atvažiavęs į Lietuvą, Žemaitiją, matau, kad vis dėlto didžioji dalis žemaičių išliko žemaičiais iki pat šiol. Tas mane labai džiugina. Na, o gyvendamas Lenkijoje, Varšuvoje, net ir lietuviškai beveik neturėjau su kuo kalbėti. Pradžioje, per karą, Lenkijoje buvo vokiečių okupacija, o po karo - pusiau rusų okupacija. Valdžia, nors ir buvo lenkiška, bet priklausė nuo rusų - įstatymai ėjo iš Maskvos. Aš žinojau, kas vyko Lietuvoje prie sovietinės valdžios 1940 metais ir po karo. Tad, Lenkijoje susiklosčius minėtoms politinėms sąlygoms, aš priėjau išvados, kad nereikia niekam aiškinti, kokia mano kilmė, kad mano jaunystė praėjo Lietuvoje. Tuo laiku niekas nebuvo tikras, kad neįvyks koks nors nesusipratimas ir Lenkija neatsidurs dar didesnėje rusų valdžioje. Tada man, grafų Tiškevičių sūnui, ko gero, būtų reikėję atsirasti Sibire...
- Kaip Jūs atsidūrėte Lenkijoje?
- 1940 metais, prieš įvedant sovietinę valdžią Lietuvoje, kartą aš su motociklu stovėjau pasienyje. Vokiečiai, pamatę mane, įtarė kažką negero ir suėmė. Kai patekau į jų kalėjimą, kišenėje nė cento neturėjau, nė muilo gabalo nebuvau pasiėmęs. Tad, kai į Lietuvą atėjo rusai, aš sėdėjau vokiečių kalėjime Tilžėje. Tuo laiku man tai buvo tikras išsigelbėjimas - rusai manęs Lietuvoje nerado ir į Sibirą neišvežė. Beje, jie netikėjo, kad aš galiu būti vokiečių kalėjime - manė, kad aš esu pabęgęs. Kai vokiečiai, pripažinę jog esu nekaltas, paleido iš kalėjimo, man jie leido apsigyventi Lenkijoje, taip jų tada vadinamoje generalinėje gubernijoje. Tada aš grįžau į pasienį, prie Bajorų, pas vieną ūkininką, kur vėliau atvyko ir mano pirmoji žmona su septynių mėnesių vaiku. Eitavičius suorganizavo žmonos pabėgimą per žalią sieną į vokiečių pusę. Tada visi trys nuvažiavome į Varšuvą. Ten gyveno žmonos šeima, tad ir mes ten pasilikome. Po to man grįžti į Lietuvą iki pat Nepriklausomybės atkūrimo jau buvo nebeįmanoma - ten manęs laukė tik represijos, trėmimas.